Seksualumas ir psichologija (1 dalis)
Kas lemia žmogaus seksualumą: biologija, psichologija, o gal kultūra? Kaip seksualumas yra sutrikdomas? Kuo tai siejasi su žmogaus patirtimis, emocijomis? Ko reikia, geram (seksualiniam) gyvenimui?
Labas, mieli mano skaitytojai,
Šįryt namuose su aplink žaidžiančiais vaikais, skubu pasidalinti su jumis šiuo tekstu. Jau ir keli iš jūsų rašėte, jog mano tekstų skaitymas Sekmadieniais yra tapęs tam tikru maloniu ritualu. Tad noriu ir jaučiu atsakomybę jį tęsti! Nors negaliu šiandien akimirkai atsiskirti nuo šeimos ir visiškai susikaupti, drauge džiaugiuosi ir vertinu galimybę rašyti ir dalintis savo rašymu su jumis. Ir man pačiai Sekmadienio Substack jau tai tapo brangiu ritualu. Labai ačiū, kad prenumeruojate, palaikote mano kūrybą ir psichoterapinius įvairių reiškinių tyrinėjimus.
Seksualumas mūsų visuomenėje dažnai tapatinamas su nuogu kūnu, erotizmu, tam tikra apranga, vilionėmis ir pan. Iškart informuoju, jog ne apie tai aš šįsyk ketinu rašyti. O labiau apie tą seksualumą, kurį PATIRIAME savo viduje susidurdami su kitais. Apie seksualinę trauką kitam. Arba jos nebuvimą. Apie seksualinius poreikius, ir kaip jų tenkinimas yra sutrikdomas. Apie žmogų ir patyrimą esantį jo viduje, o ne išorėje egzistuojančius standartus ir klišes, susijusias su seksualumu. Tad ilgai ir ieškojau nuotraukos iliustruoti, atspindinčios subtilesnę ir gilesnę seksualumo pusę.
Aš jau kurį laiką domiuosi šia tema įvairiais kampais: teoriškai, asmeniškai, praktiškai. Moksluose, darbe, gyvenime. Keliu klausimus, stebiu savo seksualinę energiją, klausausi klientų ir draugių istorijų ir stebiu šį reiškinį visuomenėje. Jau ne pirmą sykį noriu kažką apie tai parašyti, bet vis atidedu. Kad ir vakar, atėjusi į biblioteką rašyti straipsnio, išvaikščiojau visas skaityklas, ieškodama jaukios erdvelės. Atidėliojau, vengiau.