Kodėl taip sunku?
Jausmai, nerimas, emocinė savireguliacija
Sunkiausia mums būna tose situacijose ar santykiuose, kur susvyruoja mūsų emocinė reguliacija.
Prie tokios išvados priėjau stebėdama save, kitus žmones ir klientų procesus. Kai kažkas tampa sunku – pavyzdžiui, man sunku, kai vaikai manęs neklauso; sunku rytais, kai reikia skubėti, o jie, rodos, specialiai viską daro lėčiau. Man sunku santykiuose su suaugusiais, kai jaučiu, kad manęs negirdi, nesupranta, neatsižvelgia. Sunku, kai kas nors agresyviai ar šiurkščiai reiškia savo nuomonę. Sunku, kai susiduriu su neteisybe. Sunku ir pačiuose paprasčiausiuose dalykuose – kai esu neišsimiegojusi.
Jei įsigilintume, kas gi iš tikrųjų tuose momentuose yra sunku, labai greitai pamatytume bendrą vardiklį: sunku tvarkytis su iškylančiais jausmais. Visose šiose situacijose manyje kyla reakcijos, kurių nespėju užčiuopti. Dažnai impulsyviai pasiduodu jų vedamai reakcijai – užuot sustojusi ir ėmusi reguliuoti, aš jas tik dar labiau sustiprinu. Taip įsijungia automatinis režimas, kuris apima mano jausmus, mintis, elgesį. Taip aš prarandu kontrolę. Atrodo, nebegaliu savęs valdyti – jausmai plūsta, o man sunku su jais išbūti. O svarbiausia, ką tuo metu prarandu – tai ryšys su savimi.
Kai savęs nereguliuoju, esu nukreipusi dėmesį į kitus, ne į save. Žiūriu: „blemba, tie sulėtėję vaikai, ar jos čia specialiai mane erzina? “ Galvoju apie apverstus namus, pyktį ant VMI darbuotojų, ant durnų kaimynų... Tuo metu aš esu nuo savęs nusisukusi. Tai kaip aš save pamatysiu? Kaip galėsiu save reguliuoti, jei visa esybe esu nusisukusi nuo savo vidaus ir spoksau išorėn, kaltindama kitus?